2011

GEDULO IR VILTIES DIENOS MINĖJIMO KONCERTAS

Solistė ONUTĖ ŠVABAUSKAITĖ (violončelė)
Vilniaus miesto savivaldybės ŠV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS
Dirigentas DONATAS KATKUS

PROGRAMA
Michail KOKŽAJEV
„To the Martyrs” (Mirusiems)
Vytautas LAURUŠAS
„Simfonija X (iks)”
Gintaras SAMSONAS
„Confessio piacularis”
Vidmantas BARTULIS
„Bolero. Pavana lacrimae”
Osvaldas BALAKAUSKAS
„Odyssey 2″

Birželio 14 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko koncertas, skirtas Gedulo ir vilties dienai paminėti. Koncertavo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Donato Katkaus, ir violončelininkė Onutė Švabauskaitė.
Prieš koncertą intrigavo nauji žinomų autorių kūriniai, anot rengėjų, žadinsiantys susikaupimą ir mintis – atmintiną istoriją. Koncertas – prasmingas aktualios kultūros išsipildymas, kurį apgaubė Šv. Kotrynos bažnyčios rimtis, santūriai gyvas ir šmaikštus atlikėjų bei koncertą vedusio D. Katkaus bendravimas. Tai dabartinės kultūros sąmonės ir istorinės atminties susitikimas. (Beje, pateiktas įdomus istorinis faktas, kad 1941 m. Lietuvos aktyvistų fronto sukilimo dalyviai buvo nužudyti per bend­ras specialiųjų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos tarnybų operacijas.)
Pirmasis kūrinys – Michailo Kokžajevo „To the Martyrs“ („Kankiniams“). Autorius – Jerevano valstybinės konservatorijos Kompozicijos katedros vedėjas, profesorius – savo apsilankymu koncerte subtiliai atnaujino Lietuvos ir Armėnijos istorijų paraleles (prisiminkime ir neseną istoriją – 1992–1994 m. atsinaujinusį ir oficialiai nebaigtą Azerbaidžano ir Armėnijos Kalnų Karabacho karą, skatintą dar XIX a. Rusijos imperijos pakraščių politikos). Nuolatinė kova už kultūrinį savitumą ženklina armėnų kultūrą. Galima paminėti ir neseniai Vilniuje atliktą A. Chačaturiano Trečiąją simfoniją-poe­mą (orkestrui, trimitų grupei ir vargonams), sukurtą, neoficialiai, armėnų tautos genocido, vykdyto jaunaturkių valstybės 1915–1917 m., 50-mečiui. Toks gyvenimo paveldas jaučiamas ir aptariamo koncerto kūrinyje, parašytame 1991 metais. Proga, pavadinimas, istorinė atmintis – palankios sąlygos kūriniui gimti, kompozitoriui belieka jautriai „nuskinti keletą žvaigždžių dangaus skliaute, švelniai jas paskleidžiant klausytojų artumui“. Autorius tam pasirinko europietiškojo „šventojo“ minimalizmo tradiciją, išreikštą darniais akordais ir stropia kompozicine technika. M. Kokžajevo kūrinyje, kaip ir kitų toliau nuo Europos esančių posovietinių šalių kūrėjų opusuose, jaučiama rusų mokyklos įtaka – toks savotiškas pseudomodernus romantizmas grindžiamas senesne muzikine kontrapunktinės ir choralinės technikos kalba.
Kitas susitikimas – Vytauto Laurušo „Simfonija X (iks)“, parašyta 2009 metais. Kas pažįsta kompozitorių, neliks nusivylę ar pernelyg nustebinti kūrinio stiliaus ir kalbos, anot autoriaus veiklos tyrinėtojų, priklausančios trečiajam V. Laurušo kūrybos etapui, jungiančiam ankstesnių etapų patirtį ir siejančiam vėlyvąjį romantizmą su modernesnėmis kompozicinėmis technikomis (dodekafonija, aleatorika, sonoristika). Taip autorius nauju aspektu žvelgia į muzikos tradiciją. Šiam kūriniui itin tiko vakaro atmosfera ir kontekstas, suteikęs simfonijai apibendrinamos prasmės ir gyvenimo džiaugsmo bei susikaupimo dermės, kuri kitomis aplinkybėmis galėtų būti ir ne tokia sklandi (kiek pažįstu profesorių, jo elgsenos „pokštai“ yra neatsiejama asmenybės dalis). Būtų puiku, jei šmaikštumas netaptų vienintele kūrinio ypatybe, kartkartėmis įgaunančia primityvumo, kaip, pavyzdžiui, simfonijos pradžioje gana neatsargiai naudotos tutti tęsiamos unisono natos arba gana staigi faktūrinių sekcijų kaita, nors vėliau ši priemonė pasiteisino kulminacijose, lengvai ironiškai pertrauktose sonoristinių sąmojingų faktūrų.
Emocinių kelionių laiku pirmoji dalis baigėsi Gintaro Samsono „Confessio piacularis“ (lot. tam tikra išpažintis), sukurto 2010 m., premjera. Mano nuomone, tai labiausiai vykęs kūrinys, netikėtas (nesu didelis kompozitoriaus kūrybos žinovas, gal jam tai įprasta), atskleidęs savitą stiliaus mikrokosmą ir kultūrinę aurą, kurioje jaučiama ir autoriaus teatro muzikos praktika. G. Samsonas dažnai naudojo pauzes, joms priešindamas savotiško sonoristikos ir postminimalistikos lydinį. Truputį įsigilinus, tylos epizoduose galima įžiūrėti gelmę „anapus muzikos“, suteikiančią išpažinčiai ne tiek intymumo, kiek pakylėjimo ir atsivėrimo. Prie tokių vidinių posūkių puikiai derėjo trapi kūrinio faktūra. Nors kompozitorius iš pradžių kiek neišlaikė tinkamo formos skambėjimo ir tylos balanso, bet tai iš dalies galima priskirti „išpažinties“ baikštumui, kurį vėliau herojus įveikia gana netiesiogiai – tam padeda ir egzotiškas, netradicinis styginių orkestras. Lyginti su kitais vakaro kūriniais, šis turi mažiau monumentalumo, bet ar būtina visada kurti kūrinius?
Atminties panoramą po pertraukos pratęsė Vidmanto Bartulio „Bolero. Pavana lacrimae“ (lot. lacrimae – ašara). Kaip ir dera klasikui, kūrinio monumentalumas – stiprioji jo pusė. Tūlas gali pasakyti: prisiskolino gausybę stilistinių epochų medžiagos (bent jau baroko harmonijos ir formos principus), bet tu sugebėk sukurti tai, kas nedirbtina, prasminga ir suderinta. (Esu girdėjęs, kad, pavyzdžiui, P. Čaikovskio kūryba daugeliu atvejų remiasi čigonų folkloru, bet dėl to kompozitorius netampa mažiau įtakingas…) Kūrinys harmoningas, violončele grojama kiek reikia ir kur reikia (pavydėtinas bruožas), gal vienąkart meistro ranka truputį kryptelėjo ir padaugino spiccato ostinato, bet kodėl kelioms skiedroms nepalakstyti… Negaliu kūrinio palyginti su kompozitoriaus instrumentinio teatro opusais, jį bandžiau klausyti užsimerkęs, tačiau tuomet kuri nors įvaizdžio dalis dingdavo – vakaro atmosfera ir minėtas žaviai artimas atlikėjų elgesys scenoje (kad ir savotiškai šmaikšti solistės atlikimo maniera) kūrinį darė tik geresnį.
Paskutinė iš naujienų – Osvaldo Balakausko „Odyssey 2“, 2011 m. kūrinys. Truputį nukrypsiu: 2002 m. sukurta „Odyssey from B to C“ – prabėgo devyneri metai – pastebite evoliuciją? Pastaroji „Odisėja“ buvo su konkrečia pradžia ir pabaiga, o naujasis sumanymas tiesiog tik numeris „du“, šiuolaikiškai nenurodantis nei krypties, nei tikslo, taip tvirtinantis patį būvį tyrinėti ir atrasti. Klausytis kūrinio – kaip aukštosios matematikos knygą skaityti, matai atstumą ir tarsi per stiklą jauti humaniškosios ir intelektinės galių triumfą. Instrumentinės partijos sudėtingos, santykiai tarp instrumentų grupių taip pat, ritmika žvėriškai įvairi –­­ tai minties ir sumanymo kosmosas, valdomas žmogaus valios ir žinių. Jaučiamas kompozitoriui būdingas džiazo stilius – tvirtai suvaldytas, įkūnijantis jaukią, bet mąslią intelektualių kristalų atmosferą, vedančią susikaupimo keliu, ir tai nėra lengvabūdiškas pašlitinėjimas svingo tiltais. Kita vertus, reikia labai norėti judinti smegenis ir dalyvauti klausimų jūros gyvenime –­ o juk ne visuomet norisi…
Liko žavi pabaiga, kaip ir viskas šį vakarą – linksmai rimta. Muzika, nuo seno grojama ir vestuvėse, ir laidotuvėse – Juozo Naujalio nemirtingas šedevras „Svajonė“ (1920). Norėčiau įsivaizduoti, kaip puikiai ji derėjo prie valstybės nuotaikos ir situacijos… Tarp amžininkų kompozitorius išsiskiria sklandžios raiškos pojūčiu, nuostabu, kiek nedaug yra palikęs instrumentinių kūrinių ne vargonams. M. K. Čiurlionis atvėrė beveik anapus sąmoningumo esantį lietuviškumą, o J. Naujalis paro­dė tobulą ir suprantamą romantizmo dvasią. Gyvuok per amžius, Lietuva…

Sigitas Mickis

Šaltinis:
Literatūra ir menas, 2011-06-24 nr. 3337,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=18331